Švenčių prasmė

Apie pamirštą švenčių prasmę

Ar kada teko susimąstyti, dėl ko švenčiame šventes, pavyzdžiui Velykas? Tam, kad persivalgytume, apsisvaigintume, triukšmingai pasilinksmintume? Ar tai ir yra tikroji švenčių paskirtis?..

Kalbamės su Vyteniu Sinkevičiumi, vaizdinių terapeutu, Hamburgo astrologijos praktiku.

Pagal krikščioniškąsias tradicijas deklaruojama, jog didžiosios metų šventės yra skirtos garbinti Dievą, susikaupti maldai. Tačiau realybėje labiau susidaro įspūdis, jog garbinamas didysis vartojimas. Prieš šventes prekybos centrai knibžda it skruzdėlynai. Didžiuliais pirkinių krepšiais ir vežimėliais visi neša, veža krūvas maisto, svaigiųjų gėrimų, namų dekorui skirtų niekučių. Toliau scenarijus visiems pažįstamas: valgoma ir gurkšnojama, kol nuo pertekliaus tampa sunku kvėpuoti. Paskui apsvaigę šokiai ir linksmybės arba kiurksojimas prie televizoriaus žiūrint kasmet kartojamus „šventinius“ filmus. Kitą dieną pasitinkame visiškai be energijos, sunkia galva, sutrikusiu virškinimu ir kitokiais pošventinio sindromo atributais. Taip šventes švenčia statistinis vakarietis. Tačiau pasak Vytenio Sinkevčiaus, tikroji švenčių paskirtis visai kita.

„Šventės, kurios tradiciškai švenčiamos šiandien yra beprasmės ir butaforinės. Jei pasigilinsime į senųjų kultūrų tradicijas, atrasime, kad šventės buvo skirtos ne prarasti energiją, o atvirkščiai – jos pasikrauti. Jos taip pat neturėjo nieko bendra su persivalgymu ir juo labiau svaigalais. Per kai kurias šventes, pavyzdžiui, Jonines, vartoti alkoholį ypač žalinga,“ – sako energinių praktikų bei astrologijos žinovas.

Šventės Saulės ritmu

„Ar pavyzdžiu imtume Egipto civilizaciją, ar actekų, majų, arijų, baltų tradicijas – daugelio senųjų kultūrų švenčiamų švenčių centre buvo Saulės kultas. Būtent šiuo dangaus kūnu sekdami žmonės suvokė šio pasaulio bei visatos ritmą. Visos šventės buvo švenčiamos vadovaujantis saulės judėjimu dangumi. Ypač geru orientyru gali būti vadinamasis saulės kryžius, naudotas senovės arijų, taip pat baltų. Mūsų protėviai šį simbolį puikiai pažinojo ir plačiai naudojo, -teigia V. Sinkevičius.

„Nežinančiam žmogui šis saulės kryžius gali atrodyti viso labo etnografinio dekoro detalė. Tačiau patyrusiam žinovui – tai be galo aiškus ir svarbus kelrodis. Saulės kryžiuje viskas iki smulkmenų pagrįsta ir apskaičiuota astrologiškai – jis nurodo ir tam tikras svarbias saulės pozicijas, kurios sutampa, tiksliau, kitados sutapo, su tam tikromis šventėmis. Jei paskaičiuosime saulės kryžiaus spindulius, atrasime, kad iš viso jų yra 16 – visi jie išsidėstę vienodais intervalais ir atspindi saulės kelionę dangumi per visus metus. Kiekvienas iš jų ženklina tam tikra šventę. Pagrindinės šventės buvo keturios – išsidėsčiusios klasikiniu kryžiumi. Jos vykdavo apie kovo 21 d., birželio 21 d., rugsėjo 21 d. ir gruodžio 21 d. (per pavasario ir rudens lygiadienius bei vasaros ir žiemos saulėgrįžas) ir atitiko Zodiako ženklų Avino, Vėžio, Svarstyklių ir Ožiaragio nulinį laipsnį. Žinoma, kalbėdami apie anų laikmečių šventes, galvoje turime visai ne tą žodžio „šventė“ reikšmę, kuria vadovaujasi šių laikų žmogus. Šventės (arba, galbūt tiksliau būtų sakyti, misterijos) buvo orientuotos ne į lėbavimą. Žmonėms buvo žinoma, jog lygiadienio ar saulėgrįžos dienomis saulė spinduliuoja ypač stiprią kosminę energiją – tad tos dienos buvo pasitinkamos tam tikrais ritualais, kurie padėtų šios energijos pasisemti. Šiuo laikotarpiu protėviai nieko nedirbdavo, stengdavosi susikaupti savo viduje, dažnai rinkdavosi tam tikrose vietose atlikti įvairių dvasinių ritualų, kuriems paprastai vadovaudavo patyrę žiniai. Kiekviena iš šių švenčių turėjo savitą filosofiją. Tarkim, Avino ženklo globojamas pavasario lygiadienis buvo tarsi naujų metų pradžia. Būtent nuo šio atskaitos taško prasideda visas gyvybės ciklas, kuris baigiasi gruodį – simboline visa ko mirtimi, apsivalymu, reikalingu tam, kad būtų galima vėl nuo pradžių pradėti naują ciklą.

 Dėl ko buvo svarbios visos šios saulę garbinančios šventės? Pirmiausia dėl to, kad padėtų žmogui išlaikyti gerą dvasinę ir fizinę sveikatą. Iš tiesų saulės ciklai svarbūs ne tik žmogui. Visa gamta – augalija, gyvūnija – gyvena saulės ritmu. Aišku, jie švenčių nešvenčia, bet šį ritmą jaučia kuo puikiausiai ir pagal jį gyvendami išlaiko savo egzistencijos harmoniją. Jei mes, žmonės, būtume išsaugoję saulės kulto tradicijas ir senąją švenčių sampratą, galbūt dabar taip pat nebūtų tiek daug nelaimingų, fiziškai ir dvasiškai ligotų žmonių. Deja, vėlesniais laikais, atsiradus Julijaus, paskui Grigaliaus kalendoriams, natūralūs saulės ciklai buvo sujaukti. Dar didesnės painiavos atnešė krikščionybė, iš senųjų kultūrų „pasiskolinusi“ kryžių, o iš saulės pagerbimo švenčių suplakusi tam tikrą „kokteilį“ – pakeisdama jas krikščioniškomis versijomis ir „pritempdama“ prie kito kalendoriaus. Šventės, kurias švenčiame dabar, vertinant saulės atžvilgiu, vėluoja maždaug septynias dienas (pavyzdžiui, Helovynas praėjusiais metais turėjo būti švenčiamas lapkričio 7-8 d.) Taigi, trumpai tariant, dabar iš esmės minime tuščias, butaforines šventes, per kurias neturime galimybės pasikrauti kosminės saulės skleidžiamos energijos.“

Kodėl svarbu eiti su saule?

„Saulė svarbi ne tik per šventes. Nuo senų laikų žinota: jei nori gyventi harmoningai – elkis taip, kaip diktuoja šis dangaus šviesulys. Saulės svarba ypač puikiai atspindi senosios karvedybos mene. Priešai dažniausiai buvo puolami tekant saulei. Kariuomenė eidavo taip, kad saulė šviestų į nugarą. Simboliškai tai reiškė, jog saulė siunčia savo palaikymą, na, o praktiškai, kiekvienam karvedžiui buvo aišku, kad eiti prieš saulę t. y. taip, kad ji šviestų į akis, reiškia tikrą pražūtį, – šypsosi Vytenis Sinkevičius ir priduria, jog saulės ritmu gyventi verta visada. – Eiti drauge su saule galima ne tik sekant jos trajektoriją pagal metų ciklą. Tai daryti galima kiekvieną dieną. Juk niekam ne paslaptis, jog saulė turi ir savą dienos, netgi valandų ciklą. Kiekvienas Rytų medicinos ar energinių praktikų žinovas jums patvirtins, jog sveikiausia yra gyventi keliantis ir einat ilsėtis drauge su saule. Kažkada taip gyveno ir mūsų protėviai. Yra pastebėta, jog toks ritmas harmonizuoja visą mūsų asmenybę ir yra be galo naudingas sveikatai. Užtat atgaivinti saulės kultą būtų labai aktualu. Tai žmonijai padėtų ne tik pasiekti asmeninės harmonijos, bet ir padėtų pakilti į šviesesnį, sąmoningesnį būvį. Dabar gyvename pereinamuoju, dvasinių transformacijų laikotarpiu, kai planetos vibracijos kyla ir likdami žemo sąmoningumo, vargu ar išvengsime nemalonių pasekmių. Šviesią asmeninę ir visos planetos ateitį galime sukurti tik keldami savo vibracijas bei eidami dvasinio tobulėjimo keliu.

Beje, reikėtų pastebėti, jog viskam, kas egzistuoja šioje Žemėje įtakos turi ne tik saulė, bet ir planetos. Jos tarsi mūsų dievai tėvai. Vadovaujantis senosiomis astrologinėmis žiniomis, viskas – pradedant mineralais, augalais, gyvūnais ir baigiant žmonėmis – pradinį energinį impulsą gauna iš tam tikros planetos. Ir šios planetos energija mus lydi nuolatos. Tad į ją ir reiktų kreiptis energijos bei paramos. Tiksliai sužinoti, kuri planeta mus globoja, galima sudarius tam tikrą kosminį horoskopą. Tačiau tai galima mėginti nuspėti ir iš tam tikrų elgsenos ir pasaulėžiūros modelių. Pavyzdžiui, Veneros valdomi žmonės paprastai yra linkę į procesų gilumą, menus, įvairias gydymo praktikas, juos domina grožis, menai. Žemės veikiami žmonės parasti ir žemiški, juos labiausiai domina materialūs, praktiški dalykai. Marso globojami asmenys išsiskiria ryžtingumu, atkaklumu, kovingumu, fizine ištverme bei jėga. Merkurijaus žmonės susijęs su prekyba, mokslu, informacijos skleidimu. Jupiterio valdomiems žmonėms ypač aktualu turtas, pinigai, įvaizdis, taip pat geras išsilavinimas, kvalifikacija, vadovavimas. Saturno žmonės dažniausiai būna susiję su įvairiomis teisėsaugos struktūromis, griežti, konservatyvūs, skrupulingai laikosi tradicijų ir įstatymų. Jie struktūriški ir išmintingi. Faetono žmonės (Remiantis senosios astrologijos žiniomis, Faetonas – tai susprogdinta, buvusi aiškiaregystės planeta. Yra likęs tik asteroidų žiedas. Neturėdamas fizinio kūno Faetonas veikia per Mėnulį) išsiskiria išvystyta intuicija, kai kada ir aiškiaregystės gebėjimais.

Tiesa, seniau buvo laikomasi požiūrio, kad planetos, taip pat ir saulė yra ne vien materialūs kosminėje erdvėje migruojantys kūnai. Manyta, jog jose gyvena galingos, tam tikras savybes įkūnijančios dvasios, į kurias galima kreiptis palaikymo. Į Merkurijų – žinių, mokslo, išminties, į Venerą – meilės, į Jupiterį finansinės sėkmės, į Žemę – vaisingumo ir gero derliaus, į Saturnas – norint išspręsti teisinius reikalus, į Marsą– karo dalykus. Yra duomenų, jog planetų kultas kitados egzistavo ir Pabaltijo kraštuose“.